1918-1940 m.

Lietuvai, 1918 m. vasario 16 d. atkūrusiai savo valstybingumą, teko didelis iššūkis – pradėti savarankiškos valstybės kūrimą nuo pamatų, nes Lietuva neturėjo savo valdymo struktūrų, šalies ekonomika, finansai, prekyba, pramonė, energetika ir kitos sritys buvo atsilikusios ir priklausomos nuo kitų valstybių.

1918 m. lapkričio 11 d., suformavus pirmąją Lietuvos Vyriausybę, vadovaujamą profesoriaus Augustino Voldemaro, Lietuvos Valstybės Taryba nutarė įsteigti Finansų, prekybos ir pramonės ministeriją. Pirmuoju nepriklausomos Lietuvos finansų, prekybos ir pramonės ministru tapo Martynas Yčas – žymus teisininkas ir politikas, vienas pirmųjų Lietuvos bankininkystės ir pramonės kūrėjų, publicistas ir leidėjas, Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų garbės daktaras.

Pirmasis finansų ministras kartu buvo ir vyriausiasis mokesčių valdytojas. Vienas pirmųjų oficialių Atkurtos valstybės dokumentų − kreipimasis į tautą − buvo susijęs su finansų ministro valdymo sritimi: „Mokesčiai turi būti imami nuo turto<...> Juo didesnį kas turi turtą, juo didesnius turės mokėti mokesčius“.

1918 m. gruodžio 25 d. Ministrų Kabineto posėdyje nutarta Finansų, prekybos ir pramonės ministeriją išskirti į Finansų ministeriją bei Prekybos ir pramonės ministeriją.

Tačiau tokia įstaigų sankloda egzistavo trumpiau nei vienerius metus, nes, vadovaujantis 1919 m. lapkričio 17 d. priimtu įstatymu apie Prekybos ir pramonės ministerijos sujungimą su Finansų ministerija, šios dvi institucijos vėl buvo sujungtos į vieną Finansų, prekybos ir pramonės ministeriją. Tuo metu joje dirbo apie 100 tarnautojų.

1921–1924 m. Finansų, prekybos ir pramonės ministerijos struktūroje vyko reikšmingi pokyčiai, susiję su lito įvedimu (1922 m. rugpjūčio 9 d. Lietuvos Seimo nutarimu buvo paskelbta apie naujojo piniginio vieneto įvedimą) ir mokesčių sistemos tobulinimu, o 1924 m. sausio 1 d. Finansų, prekybos ir pramonės ministerija pervadinta į Finansų ministeriją. Šis pavadinimas išliko iki pat 1940 m. okupacijos.

Nuo 1919-ųjų iki 1940-ųjų įvairiais laikotarpiais Finansų ministerijos sudėtyje arba pavaldūs buvo Finansų, Mokesčių ir Prekybos departamentai, Valstybinio apdraudimo įstaiga, Valstybės taupomųjų kasų valdyba, Centralinis statistikos biuras, Kredito įstaigų ir kooperatyvų inspekcija, Valstybinė technikos-chemijos laboratorija, Matų, saikų, svarstyklių ir prabavimo rūmai, Valstybės spaustuvė, Prekių muziejus, Valiutų komisija. Be to, nuo 1927 m. veikė ministrui pavaldi Linų, pakulų ir sėmenų prekybos inspekcija – mat tuomet Lietuvoje buvo valstybinis linų prekybos monopolis. Taip pat ministerijos sudėtyje veikė Vyriausioji karo metu padarytų Lietuvai nuostolių apskaitymo komisija. Vietiniai ministerijos padaliniai buvo apskričių mokesčių inspekcijos, muitinės, taip pat rajonuose dirbantys ministerijos įgaliotiniai – prekybos agentai.

Vėliau prie Finansų ministerijos įsteigta Valstybės loterijos įstaiga, Kainų tvarkytojo įstaiga, kurį laiką veikė Geležinkelių tarifų komisija. Finansų ministro žinioje būdavo Finansų komitetas, Ministro taryba, Valiutų komisija, ministerijos tarėjai, ypatingųjų reikalų valdininkai ir juriskonsultas.

Skirtingais 1918−1924 m. laikotarpio etapais veikusios Finansų ministerija ar Finansų, prekybos ir pramonės ministerija atliko tas pačias pagrindines funkcijas − per savo struktūrinius padalinius ir pavaldžias įstaigas vykdė įstatymų ir kitų teisės aktų pavestas finansų srities valdymo funkcijas, įgyvendino valstybės politiką finansų srityje.

Ministerija rengė valstybės biudžeto, mokesčių įstatymų projektus, prižiūrėjo biudžeto vykdymą, lėšų skyrimą, kontroliavo tinkamą išteklių kaupimą, tvarkė ir prižiūrėjo valstybės skolas, vidaus ir užsienio paskolas, garantijas, nustatė valstybinio kredito sąlygas, vedė valstybės biudžeto ir kitų Vyriausybės disponuojamų pinigų išteklių apskaitą.

Finansų ministerija taip pat tvarkė tiesioginius ir netiesioginius mokesčius: nustatė ir kontroliavo jų išieškojimą, administravo valstybės monopolius, tvarkė vidaus ir užsienio prekybą, pramonę, muitus, organizavo žyminio mokesčio ženklų, vekselių ir dokumentų blankų spausdinimą bei pardavimą, išdavė leidimus steigti įmones, rengti pinigines loterijas, tvirtino kredito įstaigų, akcinių bendrovių nuostatus, reguliavo ir kontroliavo loterijų veiklos organizavimą, nustatė pinigų kursą, prižiūrėjo jų emisiją.

Finansų ministerijos vadovai (1918-1940 m.):

• Martynas Yčas (1918 m. lapkritis − 1919 m. kovas);
• Vytautas Petrulis (1919 m. kovas – balandis);
• Martynas Yčas (1919 m. balandis – spalis);
• Ernestas Galvanauskas (1919 m. spalis – 1922 m. sausis);
• Jonas Dobkevičius (1922 m. vasaris – 1922 m. rugpjūtis);
• Vytautas Petrulis (1922 m. rugpjūtis – 1925 m. rugsėjis);
• Petras Karvelis (1925 m. rugsėjis – 1926 m. gegužė);
• Albinas Rimka (1926 m. birželis – gruodis);
• Petras Karvelis (1926 m. gruodis − 1929 m. rugsėjis);
• Juozas Tūbelis (1929 m. rugsėjis – 1938 m. kovas);
• Julius Indrišiūnas (1938 m. kovas – 1939 m. kovas);
• Jonas Sutkus (1939 m. kovas – lapkritis);
• Ernestas Galvanauskas (1939 m. lapkritis – 1940 m. birželis).