Stabilumo ir augimo paktas

Stabilumo ir augimo paktas (SAP – Stability and Growth Pact, SGP) yra taisyklėmis grindžiamas nacionalinių fiskalinių politikų koordinavimo mechanizmas Ekonominėje ir pinigų sąjungoje, 1997 m. įsteigtas siekiant užtikrinti tvarų viešųjų finansų valdymą šalyse narėse. SAP sudaro prevencinė ir korekcinė dalys.

Pagal prevencinės dalies nuostatas valstybės narės turi pateikti metines stabilumo (euro zonos šalys) arba konvergencijos (euro zonai nepriklausančios šalys) programas, kuriose būtų nurodyta, kaip jos ketina pasiekti ar apsaugoti  užtikrintą fiskalinę padėtį vidutiniu laikotarpiu, atsižvelgdamos į senėjančios visuomenės poveikį biudžetui. Europos Komisijai įvertinus šias programas, Taryba apie jas pateikia savo nuomonę. Prevencinėje pakto dalyje numatytos dvi politinės priemonės, kuriomis galima pasinaudoti siekiant išvengti perviršinio deficito:

• Remdamasi Komisijos siūlymu, ES Taryba gali iš anksto perspėti dėl galimo deficito perviršio, siekiant jo išvengti.
• Teikdama išankstines politines konsultacijas, Komisija gali rekomenduoti valstybei narei laikytis Stabilumo ir augimo pakto įpareigojimų.

Korekcinė Stabilumo ir augimo pakto dalis yra susijusi su perviršinio deficito procedūra. Ji pradedama taikyti, kai deficito perviršis yra didesnis už ES Sutartyje įtvirtintą 3 % BVP ribą. Jei nusprendžiama, kad pagal Sutarties apibrėžtį deficitas yra perviršinis, Taryba paskelbia rekomendacijas atitinkamoms valstybėms narėms, ragindama jas koreguoti perviršinį deficitą, ir nustato laikotarpį, per kurį tai turi būti atlikta. Jei šalis nesilaiko rekomendacijų, imamasi tolesnių procedūros veiksmų, įskaitant galimas sankcijas euro zonos valstybėms narėms.

Stabilumo ir konvergencijos programose, kurias valstybės narės teikia Komisijai ir Tarybai iki kiekvienų metų balandžio 30 d., pateikiama tokia informacija:

• vidutinės trukmės tikslas, rodantis biudžeto būklę, kuria užtikrinama, kad nebūtų viršijama 3 % BVP riba, taip pat ilgalaikis viešųjų finansų tvarumas, koregavimo strategija siekiant šio tikslo ir numatomas skolos santykio planas;
• pagrindinės ekonominės prielaidos (ekonomikos augimo, užimtumo, infliacijos ir kitų svarbių ekonominių kintamųjų);
• politinių priemonių (programos tikslams pasiekti) aprašymas ir įvertinimas;
• galimo pagrindinių ekonominių prielaidų pokyčių poveikio biudžeto ir skolos būklei analizė;
• vidutinio laikotarpio pinigų politikos tikslai ir jų santykis su kainų ir valiutų kurso stabilumu (tik euro zonai nepriklausančių valstybių).

Taryba, remdamasi Komisijos vertinimu, pateikia savo nuomonę su specifinėmis rekomendacijomis atitinkamai valstybei narei, kuriomis siūloma imtis tam tikrų priemonių ekonominei situacijai pagerinti.

Atsižvelgiant į Stabilumo ir augimo pakto nuostatas, Lietuvai tapus euro zonos nare, Finansų ministerija kasmet rengia Lietuvos Stabilumo programas.